Materialios kultūros paveldo vertybės

            Archeologinės vertybės – piliakalniai

    Žalvario (XVI-V a.pr.m.e.) bei geležies (nuo V a.pr.m.e.) amžiais žmonių grupinės gyvenvietės neturėjo įtvirtinimų. I tūkstantmetyje pr.m.e., sparčiai plintant žemdirbystei ir gyvulininkystei, kai kurios bendruomenės jau galėjo sukaupti daug materialinių išteklių: dideles gyvulių bandas,grūdų ir kitų maisto produktų atsargų.

        Bendruomenės turtai, nuo kitų genčių antpuolių, pradėta saugoti ant kalvų, kurti sutvirtintas gyvenvietes, apsuptas dirbtiniais medžio ir žemės įrenginiais. Piliakalnius imta rengti tankiau apgyvendintuose ir turtingesnėse krašto vietose.

        Pagal situaciją piliakalniai skirstomi į dvi grupes: kalvinius ir krantinius. Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami natūraliuose iškyšuliuose upių ir ežerų vingiuose, pusiasaliuose, pakrantėse. Kalviniai – lygumų kalvose.

         Nykstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, piliakalnius pradėjo valdyti iš genčių vadų kilę kunigaikščiai. Dažnas piliakalnis buvo kunigaikščių gyvenvietė – pilis. Tai buvo svarbūs centrai, kovojant su normanais, vikingais, kurie nuo IX a. pradėjo puldinėti lietuvių gyvenamas žemes.

       Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškų ordinų agresija į baltų kraštus. Tuo laikotarpiu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės, įskaitant ir Žemaitiją, nebuvo tankiai apgyvendintos. Didžiausius plotus užėmė miškai. Tankiau gyventa derlingesnių žemių vietose., didesnių ar mažesnių upių slėniuose. Visuose gyvenamuose vietose buvo piliakalniai su gerai įrengtomis gynybai pilimis.  

        Kaip mini XIV a. kryžiuočių kelių aprašymai, vienas iš puolančių riterių kelių, persikėlus per Nemuną, buvo Jūros ir Akmenos į Ringius ir Pūtvę.

        Pilys buvo nusiejusios visą Europą viduramžių laikotarpiu. Bet jos amžiams einant sunyko, jų vietos buvo užstatytos kitais statiniais. Tik Lietuvoje buvusių pilių vietas žymi piliakalniai. Kaip ir visuose baltų kraštuose pilys buvo statomos medinės. Žinome, medis per šimtmetį sutrūnija ir žemėje išnyksta be pėdsakų. Taip atsitiko ir su pilimis. Bet mums išliko jų stovėjimo vietos – piliakalniai. Daugiausia piliakalnių yra Žemaitijoje, o visoje Lietuvoje apie 860.

Pagramančio piliakalnis

Pagramančio piliakalnis su senovės gyvenviete Akmenos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje, dešiniajame Gramančio upelio krante. Kyšulį iš vakarų supa Akmenos slėnis, iš pietų ir rytų - Gramančio upelis ir slėnis, o šiaurėje jis siekia gretimą aukštumą. Piliakalnio šlaitai statūs, daugiau kaip 20 m. aukščio. Aikštelė netaisyklingo stačiakampio formos, 75 m ilgio šiaurės-pietų kryptimi, nuo 25 m pločio šiaurinėje iki 40 m - pietinėje dalyje. Šiauriniame aikštelės pakraštyje nuo gretimos aukštumos pusės yra 3 m aukščio pylimas, kurio 5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 10-15 m pločio ir iki 1 m gylio griovį. Į šiaurę nuo piliakalnio esančioje aukštumoje buvusi gyvenvietė. Nors šis piliakalnis ligi šiol plačiau nėra tyrinėtas, tačiau spėjama, jog jis buvo apgyvendintas I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje.

         Naujininkų - Kuturių piliakalnis yra Akmenos upės dešiniajame krante, netoli jos santakos su Jūros upe. Piliakalniui įrengti panaudotas Akmenos kranto iškyšulys, įsiterpęs į jos slėnį. Piliakalnio šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Viršuje esanti aikštelė yra apie 20 m pločio ir 40 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Iš šiaurės vakarų nuo gretimos aukštumos piliakalnis atskirtas 1,5 m gylio grioviu bei 1,5 m aukščio ir 25 m ilgio pylimu.

Indijos piliakalnis su prišpiliu yra Akmenos upės krante, slėnyje prie pat upės vagos. Tačiau, upei pakeitus vagą, didelė piliakalnio dalis buvo nuplauta. Išlikęs tik jo pietvakarinis pakraštys - 15-20 m ilgio ir 2-3 m pločio aikštelės ruožas bei dalis 4 m aukščio pylimo pietrytiniame aikštelės pakraštyje. Išorinis pylimo šlaitas siekia 7 m aukštį, jis leidžiasi į 2 m pločio ir 1 m gylio griovį. Toliau į pietryčius, manoma, buvo piliakalnį saugojęs priešpilis.

Indijos kaimas, Indijos piliakalnis - šis pavadinimas mus verčia suklusti. Deja, su egzotišku tikrosios Indijos kraštu, tai nieko bendro neturi. Kalbininkai išaiškino jog lietuviškas žodis "indija" reiškia - žemės gilumą. Ištikrųjų Akmenos slėnis ties Indija sudaro galingą amfitiatrą ir yra 30 m. nusileidęs žemiau jį supančio pasaulio.

Padavimas apie Indijos piliakalnį

Vaičių piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu, yra apie 2 km nuo kelio Vaičiai - Šilalė, kairiajame Akmenos krante. Jis įrengtas aukštame kyšulyje, įsiterpiančiame į pelkėtą Akmenos slėnį. Nuo Akmenos slėnio piliakalnis iškyla apie 20 - 25 m. Piliakalnio aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, 22 m pločio, ilgis siekia 39 m. Piliakalnio gynybinius įrengimus sudaro rytinėje dalyje esantis 10 m ilgio griovys, o už jo - status kūgio formos pylimas, kurio aukštis - maždaug 3 m.

Biržų lauko piliakalnis

Biržų lauko piliakalnis, dar vadinamas Pilale yra Akmenos dešiniajame krante esančioje aukštumoje. Piliakalnį supa pelkėtas slėnis, vadinamas Alkos pieva. Įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio piliakalnyje iki šiol nebuvo aptikta.

Kreivių piliakalnis, dar vadinamas Pile yra Akmenos kairiajame krante, prie Skrodupio upelio žiočių. Tai didelė kalva, kurią supa pelkėtas slėnis. Įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio nebuvo pastebėta, todėl sunku pasakyti kada ir kaip ilgai šiame piliakalnyje galėjo būti gyvenama.

Dapkiškių piliakalnis su senovės gyvenviete dar vadinamas Pilaite yra smailiame aukštumos kyšulyje dešiniajame Jūros krante. Iš rytų, vakarų ir pietų piliakalnį juosia Daubos ir Jūros upių slėniai, iš šiaurės - aukštuma. Šiaurinė piliakalnio dalis atskirta nuo aukštumos iškastu grioviu ir 4,5-5 m aukščio pylimu, už kurio yra siaura, ilga, kiek lenkta trikampė aikštelė, maždaug 25-30 m ilgio. Į šiaurę nuo piliakalnio buvo įrengta gyvenvietė.

Matiškių piliakalnis su senovės gyvenviete yra Jūros dešiniajame krante. Išlikusi aikštelės dalis apie 20 - 25 m ilgio ir 3- 5 m pločio, pietvakarių dalyje siaurėja ir žemėja. Piliakalnio, kurio šlaitai yra iki 12 m aukščio, gynybinius įrenginius sudarė šiaurinėje piliakalnio dalyje esantis 1 m gylio ir 5 m pločio griovys bei 10 - 12 m ilgio puslankio formos pylimas. Pietinė dalis remiasi į Jūros upę, kuri po truputį plauna šlaitą iraikštelę. Į šiaurę nuo piliakalnio gretimoje aukštumoje aptiktos buvusios gyvenvietės liekanos.

Memorialinės vertybės -senosios kaimų kapinaitės

         Pagramančio regioninio parko teritorijoje yra 37 kaimai. Kai kuriuose iš jų gyvena tik keli gyventojai. Bet prieš šimtmetį kaimai buvo dideli. Beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Tai buvo būtinybė, nes transporto priemonė buvo vienintelė – arkliais kinkytas vežimas. Todėl veždavo nabašnikus netoli - iki  artimiausios smėlio kalvos kaimo teritorijoje, paskirtos žmonių laidojimui.

        Šias šimtmečio senumo laidojimo vietas dabar vadiname – senosios kaimų kapinaitės. Jos saugojamos ir prižiūrimos. Tik dalyje yra išlikę kryžiai, koplytėlės. Išskirtinės yra Deblių kaimo senosios kapinaitės aptvertos akmenų tvora be rišamosios medžiagos.  

       Liaudies mažosios architektūros statiniai

• Koplytstulpis su Šv. Jono Nepamuko skulptūrėle – Matiškių k.;
• Koplytstulpis su Šv. Jono Nepamuko skulptūrėle – Lylavėnų k.;
• Koplytėlė prie medžio su nukryžiuotojo skulptūrėle – Kreivių kaimo senosios kapinaitės;
• Koplytėlė prie medžio su Šv. Roko skulptūra – Andriejaičių k. senosiose kapinaitėse;
• Koplytstulpis su Šv. Antano skulptūra – Burkėnų k. kyžkelėje;
• Burkėnų kaimo kryžiai;
• Kryžius O. Gedeikienės sodyboje – Andriejaičių k.;
• Dviejų aukštų keturių dalių koplytėlė ant žemės – Driežų k.

Architektūrinė vertybė - Pagramančio bažnyčia, varpinė ir klebonijos sodyba

Pagramančio bažnyčia

             Švenčiausios Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčią 1774 m. pastatė Žemaitijos vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Pirmuoju klebonu ir parapijos įkūrėju laikomas kunigas Radvilavičius. Jis pamūrijo bažnyčios pamatus ir apkalė lentomis bažnyčią, uždengė naujai stogą, pastatė naują bokštą,papuošė bažnyčios vidų. Iš bažnyčios inventoriaus sąrašų matyti, kad tada bažnyčioje buvo vartojami ne tik būgnai, bet ir trimitai. 1791 m. Žemaičių vyskupas T.J. Bukotas pašventino atnaujintą bažnyčią.

            Bažnyčia medinė, stačiu stogu, tinkuotu cokoliu. Bažnyčios architektūra būdinga Žemaitijai, turi liaudies architektūros bruožų. Šventoriaus priekyje yra varpinė, statyta XIX a. pradžioje, pokario metais prie jos pristatytas priestatas. Varpinė statyta liaudies architektūros tradicijomis. Bažnyčios šventoriaus tvora buvusi rąstų, 1834 m. sumūryta iš lauko akmenų, joje įmūrytos stacijų koplyčios.

            Bažnyčioje yra dailės paminklų, sukurtų XVIII-XIX a., išlikęs senasis bažnyčios centrinis altorius su keturiomis skulptūromis, statytas 1773 m. bažnyčioje saugomas XVIII-XIX a. arnotas su Slucko juosta. Juosta austa Radvilų manufaktūroje Slucke. Tai respublikinės reikšmės dailės vertybės. Šventoriuje yra 3 mūrinės koplytėlės, jų skulptūros dingo 1966 ir 1971-73 metais. Koplytėlės restauruotos 1990 m.